Napoleon Iłłakowicz, Moters portretas

NapoleonasYlakavičius (Napoleon Iłłakowicz, 1811–1861)
Moters portretas
1852, kart., al., 39,5 × 32,5 (ovalas)
Sign. AK: Napoleon Illakowitz 1852

Napoleonas Mykolas Julius Ylakavičius (1811–1861): gyvenimas, kūryba ir dalyvavimas masonų judėjime
Napoleonas Mykolas Julius Ylakavičius (lenk. Napoleon Michał Juliusz Iłłakowicz) buvo viena iš įdomiausių XIX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės ir kultūros asmenybių. Jis buvo ne tik talentingas tapytojas ir dekoratorius, bet ir aktyvus 1831 m. sukilimo dalyvis, vėliau – politinis emigrantas, kurio kūryba ir veikla atspindėjo savo laikmečio tautinius bei dvasinius siekius.
Napoleonas Mykolas Julius Ylakavičius, slapyvardžiu Cibulskis (lenk. Napoleon Michał Juliusz Iłłakowicz), gimė 1811 m. gruodžio 2 d. Dažniausiai nurodoma jo gimimo vieta – Anglininkų palivarkas Panevėžio apskrityje, tačiau naujesni genealoginiai tyrimai rodo, kad tikroji gimimo vieta galėjo būti Biržai arba jų apylinkės. Jo tėvai – Teodoras Iłłakowicz (g. 1783) ir Magdalena Dworzecka (g. 1791) iš Dworzeckių giminės. Šeima priklausė žemaičių Ylakavičių (Ilłakowicz, dar vadintai Načko-Iłłakowicz) bajorų giminei, naudojusiai herbą „Doliva“.
Jaunystėje Ylakavičių piešimo pradmenų mokė Paberžės klebonas kanauninkas Pranciškus Kochanovskis. Vėliau jis mokėsi Vilniaus gimnazijoje pas mokytoją Motiejų Pšibilskį (lenk. Maciej Przybylski), o 1830 m. pradėjo tapybos studijas Vilniaus universitete, tuomet vadintame Imperatoriškuoju Vilniaus universitetu, pas tapytoją Joną Rustemą (Jan Rustem). Studijos buvo nutrauktos, kai Ylakavičius įsitraukė į 1831 m. sukilimą.
Sukilimo metu jis vadovavo pėstininkų būriui, kovojo prie Karmėlavos, Biržų, Vilniaus, Šiaulių ir Degučių. Po sukilimo pralaimėjimo Ylakavičiui teko palikti tėvynę ir emigruoti į Prancūziją, kur 1833–1836 m. studijavo dailę Paryžiuje, o vėliau – Ispanijoje. 1837 m. pakeliui iš Saragosos į Madridą buvo sulaikytas generolo Ramono Cabreros karlistų partizanų, įkalintas ir pasmerktas sušaudyti, tačiau generolo užtarimu dvejus metus praleido nelaisvėje, tapydamas portretus ir religinius paveikslus.
Po paleidimo Ylakavičius grįžo į Prancūziją, kur kūrė dekoracijas Bordo teatrui, bažnyčioms ir rūmams. Vėliau dirbo Paryžiuje, Mišelio Martino Driolingo (Michel Martin Drölling) dirbtuvėse bei Samuro kavalerijos mokykloje, kur ėjo profesoriaus Charles’io Aubry litografijos dirbtuvių pavaduotojo pareigas.
Gyvendamas Prancūzijoje Ylakavičius užmezgė ryšius su masonų ložėmis. Tyrimai atskleidžia, kad 1839 m. Paryžiuje jis priklausė ložei „Des Patriotes“, 1851 m. Bordo – „Loge du Triangle“, 1852 m. – „Grand Orient de France“, o Londone veikė „Loge Française de la Tolérance“.
Dalyvavimas masonų ložėse suteikė jam galimybę įsitraukti į vadinamąją „Didžiąją emigraciją“ (émigration polonaise) – politinį ir kultūrinį tinklą, jungusį Lietuvos ir Lenkijos bajorus, karininkus bei intelektualus, pasitraukusius į Vakarų Europą po pralaimėto 1830–1831 m. sukilimo. Masonų ložės tapo svarbiu kanalu, per kurį buvo palaikomi politiniai, kultūriniai ir dvasiniai ryšiai. Masonų ložės rėmė menininkus, surandant jiems pelningų užsakymų.
1848 m. Ylakavičius persikėlė gyventi į Lvovą, o 1857 m. grįžo į Vilnių. Jis apsigyveno Vokiečių gatvėje, vadinamajame Samsono name (dabar Vokiečių g. 10), kur turėjo studiją. Ji tapo susitikimų vieta Vilniaus menininkams, inteligentams ir patriotams. Tyrėjai mini, kad čia lankydavosi dailininkas Vincentas Smakauskas ir keli jauni tapytojai, mokęsi pas jį privačiai.
Napoleonas Mykolas Julius Ylakavičius buvo ne tik menininkas, bet ir visuomenės veikėjas, sujungęs meno, politikos ir dvasinės laisvės idealus. Jo gyvenimo kelias atspindi XIX a. Lietuvos ir Lenkijos inteligentijos likimą: kovą, tremtį, kūrybą ir sugrįžimą. Mirė 1861 m. lapkričio 7 d. Vilniuje, palaidotas Sudervės parapijos kapinėse.